Bijau.

Gyvenimas bėga nesustodamas, rytą keičia vakaras, vakarą rytas... Be perstojo. O kartais, tarsi pagreitintu tempu. O aš judu tarsi sulėtintame filme. Man regis, pastaruoju metu neįtelpu į to skubančio gyvenimo rėmus. O gal tiesiog nenoriu. Darau neįmanomą dalyką - stabdau laiką. Ir man žinoma nepavyksta. Labai labai nelaukiu savo gimtadienio. Nežinau kodėl, bet manau, kad bijau pokyčių. Kankina baimė dėl staiga užgriūsiančios didelės atsakomybės ir to nesaugumo jausmo, kad dabar turėsiu pati stovėti prieš visą pasaulį. Nebebus saugios vietelės po tėvų sparnu. Po truputį teks judėti savųjų tolimesnio gyvenimo tikslų link. Ir man nėra gėda sakyti, kad viso to bijau. Bijau, kad galiu susimauti, kad galiu pridaryti neištaisomų klaidų, kad galiu nesusitvarkyti su gyvenimo duodamais išbandymais ir nesurasti to, kuris stovėtų šalia manęs, drąsiai žvelgdamas į pasaulį ir tvirtai laikytų mane už rankos.