Gera. Labai gera. :>

Ką tik grįžau namo po smagaus pasivaikštinėjimo su draugu. Daug daug daug šnekėjom apie viską, nors aš daugiau klausiau ir vietom kažkur įsiterpdavau, kažką pakomentuodavau, atsakydavau ar patardavau, jei to reikėjo. Nes jam reikėjo išsišnekėti. Priežastis tokia, kad jį paliko mergina, kurią aš taip pat pažįstu, nes susižavėjo kažkuo kitu, o jis matyt, jai pabodo, ar šiaip užsimanė kažko naujo. Gaila man jos, nes jos ex'as, šiuo atveju draugas, su kuriuo šiandien vaikštinėjau, yra išties nuostabus vaikinas ir, manau, nuostabi antroji pusė. Ir šiaip, man jie atrodė graži pora ir nė nebūčiau įtarus, kad jie išsiskirs. Na bet nėra to blogo, kad neišeitų į gera, kaip yra sakoma. Pats vaikinas [vardo kažkaip nesinori viešint, nes nelabai gražu taip būtų...] dabar, jau po mūsų pašnekesių, pasakė, kad turės laiko viską apmąstyt ir pažvelgt į pasaulį blaiviau, nes visos draugystės metu tiesiog buvo apsėstas jos ir praktiškai neturėjo laiko galvot apie kažką kitką. Ir šiaip, bent jau man taip sakė, po viso pasivaikščiojimo jam žymiai palengvėjo, dėl ko aš labai džiaugiuosi. Buvo gera taip išsišnekėt, ko jau seniai nedarėm, nes dažniausiai mes bendraudavom tik jam būnant su jo buvusia antrąja puse. Tikiuosi ir dažniau tą nuveikt, nes šiandien man tas visas bendravimas žiauriai patiko, o tas pasivaikščiojimas vakare su kavos puodeliais "išsinešimui" ir skaniais pyragaičiais labai pakėlė nuotaiką. :> Labai norėčiau, kad jo gyvenime viskas greitai išsispręstų ir stotų į teisingas vėžes, nes tiesiog būtų neteisinga jo atžvilgiu, jei viskas pasisuktų priešingai. Va taip va. :>



xox

"Dienoraštis".

Atkeičiau gražiąją [bent jau man...] blogo išvaizdą į vieną iš čia esamų šablonų. Na tik tam, kad vis dėlto būtų galimybė komentuoti. Nenoriu jos iš jūsų atimt. :>


Tai va, nusprendžiau kaip ir parašyt tokį "dienoraštinį" įrašą. Kadangi žadėjau Mažvydui tokį kažkada parašyt, tai tas kažkada yra šiandien. ;D
Atsikėliau ryte blogai išsimiegojusi [kas manęs jau nebestebina, bet žiauriai užknisa] ir su bloga savijauta. Kas buvo tiksliai nepasakosiu, bet faktas, kad nieko malonaus. Tikėjausi, kad pavyks tėvus įkalbėt leist neiti į mokyklą šiandien, bet nepavyko. Iš pradžių lyg ir sutiko, bet už kokių dešimties minučių atėjo į kambarį ir pareiškė, kad aš vistiek ar namie ar mokykloj taip pat blogai jausiuos, tai savaime suprantama geriau eit į mokyklą ir nepraleist pamokų. Kaip nors ištvert juk galima... Ir ėjau, ir žiauriai blogai jaučiaus, ir žiauriai nusikaliau, ir ką tik grįžau... Ir žiauriai noriu miego. Tad manau lėksiu grožio miego miegooot. Greitai. :> Fe. Įrašas gavosi tris kartus niūresnis negu norėčiau. :/ Hmm... Reik kažką linksmesnio parašyt. ;D Ryt nebus matiekos. Jėėėė. B) Aš labailabai džiaugiuos, kad pavyks truputėlį smegeninę pailsint nuo tų skaičiavimų ir loginio mąstymo. :> Viena pamoka mažiau. ^^ Vienais n.d. mažiau... ;D Tai tiek šiam kartui. Manau, daugiau dienoraštinio pobūdžio įrašų nerašysiu, nebent tada, kai diena bus labai sėkminga. ;DD




xoxox

Kaip aš norėčiau...

Sėdžiu ir galvoju, kaip nežmoniškai dabar norėčiau pamatyt kelis žmones šalia savęs. Kaip norėčiau susigrąžint tai, ką esu praradus per savo bukumą. Kaip norėčiau atsikratyt kaltės jausmo, kuris mane slegia. Kaip norėčiau suprast tai, kas man nesuprantama, bet labai svarbu. Kaip norėčiau turėti daugiau kantrybės. Kaip norėčiau, kad kiti mane suprastų net ir po paties keisčiausio poelgio jų akimis. Kaip norėčiau, kad kuo greičiau praeitų viskas, kas mane skaudina tiek fiziškai, tiek emociškai. Kaip norėčiau grįžti į tas geras dienas ir nejausti beprotiško nerimo širdy, kuris tikrai kankina. Kaip norėčiau mokėt atsivert tada kai būtina ir mokėt užsivert laiku, kad kitas negalėtų tuo pasinaudoti blogais tikslais. Kaip norėčiau išmokt sakyti tiesą be baimės ir visiškai išraut melą iš savo gyvenimo. Kiek aš dar daug daug norėčiau, bet ar viską įvykdyti galėčiau? [Ne! Ne? Nežinau...]

Naujas šablonas.

Pakeičiau blogo šabloną. Man jis labai gražus ir labai patinka, tik yra viena problema - neveikia komentavimas. Na, kaip pastebėjau, kai buvo galimybė komentuot, tai niekas nekomentavo, tai gal ir nepasiges tos galimybės niekas. ;> Bet jei kas nors turi idėjų, kaip tai galima sutvarkyt [komentavimą], tai būčiau labai dėkinga, jei pasidalintumėte tomis idėjomis su manimi [skype : cukrine_niam]. :>> Tikiuosi naujasis šablonas patiks ir jums. Tai tiek. Iki.


xoxoxo

:>

Bijau.

Gyvenimas bėga nesustodamas, rytą keičia vakaras, vakarą rytas... Be perstojo. O kartais, tarsi pagreitintu tempu. O aš judu tarsi sulėtintame filme. Man regis, pastaruoju metu neįtelpu į to skubančio gyvenimo rėmus. O gal tiesiog nenoriu. Darau neįmanomą dalyką - stabdau laiką. Ir man žinoma nepavyksta. Labai labai nelaukiu savo gimtadienio. Nežinau kodėl, bet manau, kad bijau pokyčių. Kankina baimė dėl staiga užgriūsiančios didelės atsakomybės ir to nesaugumo jausmo, kad dabar turėsiu pati stovėti prieš visą pasaulį. Nebebus saugios vietelės po tėvų sparnu. Po truputį teks judėti savųjų tolimesnio gyvenimo tikslų link. Ir man nėra gėda sakyti, kad viso to bijau. Bijau, kad galiu susimauti, kad galiu pridaryti neištaisomų klaidų, kad galiu nesusitvarkyti su gyvenimo duodamais išbandymais ir nesurasti to, kuris stovėtų šalia manęs, drąsiai žvelgdamas į pasaulį ir tvirtai laikytų mane už rankos.

Pasiilgau.

Pasiilgau vasaros ir naktinėjimų, kvailų svajonių, kartais neįmanomų planų, kvailiojimo, išsipasakojimų ir diskusijų, kito žmogaus išklausymo ir besąlygiškos meilės iš kito asmens šalia. Noriu ir vėl būt 15. Noriu gyventi ten, kur man būtų gera ir suptų mylimi žmonės. Pastaruoju metu žiauriai trokštu neįmanomų dalykų. :>

Laimė.

Kartais man viskas viskas atrodo taip keista. Viskas atrodo kitaip negu buvo, o tada susimąstau - gal ne viskas, gal tai aš tapau [tampu?] kitokia? Atrodo, kad tai, kad buvo atrodo dar palyginus neseniai - prieš metus, dabar taip pasikeitė, kai kurie dalykai tapo svetimi, kažko teko išsižadėt, kažkas pats pamažu, nejučiomis traukiasi iš mano gyvenimo. Žinau, kad reikia judėt pirmyn, priimt visus gyvenimo iššūkius, džiaugtis tuo, ką tau duoda gyvenimas, vertinti kiekvieną patyrimą, vertinti įgaunamą patirtį ir t.t. Bet aš kartais taip noriu, kad viskas sustotų. Būtų taip kaip yra tą tobulą, trumpą laimės akimirką, kai nežinia kodėl tau pasidaro taip gera gera, kad norisi, jog tai tęstųsi amžinai ir tau nieko daugiau nereiktų. Pastebėjau, jog dabar tokios laimės akimirkos užplūsta retai. Gal kažką darau negerai? Gal kažką reikia keisti? Aš tik noriu, kad į dabartinį mano gyvenimą įsiveržtų koks mažytis šviesos spindulėlis ir nušviestų mano vidinį pasaulį ryškia laimės šviesa. Labai labai noriu.